slogtis

slógtis sf. (1), slogtìs (3) Al 1. NdŽ, Ldvn, Alk, Vdžg, Rk koks nors sunkus daiktas kam prislėgti: Užsidėk an akėčių slógtį, tai geriau susiakės Al. ^ Tie medžiai primirkę lyg slógtys Skr. Atsigulė į lovą nenusitaisęs i gulia kaip slógtis Krž. Tu jai kap slogtìs didžiausia (mergaitė nedrįsta išdykauti prie svetimo) Lp. ║ scom. prk. apie nepaslankų žmogų: Kur jis tinka toks slógtis Jrb. 2. Kos53 prk. sunkenybė, bėda: Didelė slogtìs prislėgė Kpč. Sakėm, jau nueis slogtìs nuog mūs galvos, nuūžės dz. 3. Krok žr. slogstis 1: Reikia uždėt an stogo slogtys, kad vėjas nenuneštų kreigo Mrs. 4. GTŽ atavaras, sietuva. 5. NdŽ upės dalis nuo vieno vingio iki kito.